Gruzija - Lietuva (1 para)
Gruodžio 18-osios vakaras, per gmail.com kalbuosi su broliu apie atostogas:
Aš: turėsiu apie mėnesį laisvo laiko, reikia sugalvot ką veikt
Linas: gal atvažiuosi namo?
Aš: neee, neturiu tiek pinigų… galvoju čia vietoj pakeliaut.
Bet pala! Į galvą šmėstelėjo neįtikėtina mintis: „ar tikrai man reiktų daug pinigų? Kiek dar iki Kalėdų? O, savaitė. Spėsiu.”
Tą vakarą per porą minučių padariau tvirtą ir nenugalimą sprendimą - padaryti smagią Kalėdų staigmeną savo šeimai.
Po kelių minučių atsidarau žemėlapį, autostopininkų forumus ir pradedu rašytis kiekvieną svarbesnį dalykėlį ant popieriaus, išnagrinėju, kokias šalis, ir kaip teks įveikti ir… ir naktį beveik nemiegu. Iki pat ryto adrenalinas mušė per visą kūną, tuo pačiu drebėjo kojos ir rankos, o nuo veido nė sekundei nedingo šypsena.
Gruodžio 19-osios rytas. Pakylu su pirmu Saulės spinduliu ir puolu kruopščiai rinktis ir krautis reikalingiausius daiktus - nenoriu ant savo varganos nugaros tempti nė vieno nereikalingo kilogramo. Kalėdų stalui dar įmetu porą maišelių tik prieš kelias dienas skintų mandarinų, iš kurių kelionės gale, deja, liko tik vienas.
13:00 val. Užsimetu ant pečių žaliąją kuprinę, atsisveikinu su EVS kolega Raimundu ir patraukiu į… Lietuvą(stengiuosi per daug negalvoti apie tuos 4200 laukiančius kilometrus). Po valandos, dar net nepriėjus miesto krašto ir geriausių stabdymo vietų(nors čia gi visur sustoja), sustoja dar gamykla kvepiantis juodas Mercedes ir jaunas draugiškas vairuotojas maloniu balsu „praneša”, jog su pirmais 150 km susidorota. Paleistas kurortinio, pusiau dirbtino ir doleriais iškloto miesto viduryje, besidžiaugdamas gera pradžia, pėdinu link Turkijos sienos. Staiga prišoka pusamžis gruzinas ir išsiklausinėjęs, kur važiuoju, pasako, kad greit čia važiuos maršutka(čia taip vadinami autobusiukai) ir nužingsniuoja į parduotuvę. Grįždamas mato: aš stoviu su ištiesta ranka, o netoliese sustoja maršutka, važiuojanti į Turkijos pasienį. Nesuprasdamas, gal net negalvodamas, ką aš čia darau jis balsiai aiškina, kad man reikia važiuoti su šita mašina, tuo tarpu aš jam sakau, jog aš keliauju be pinigų(žinoma, aš jų turiu, kažkiek), stabdau mašinas. To jo galva nesugebėjo priimti. Vyras įkiša man į rankas kažkiek centų ir nustumia link autobusiuko. Taigi, 14 km įveikiu nelabai sąžiningu autostopu, bet vis dar neišleidęs nė vieno savo cento.
17:00 val. Gaunu kelis štampus į savo pasą ir netrukus pirmą kartą per savo trumpą gyvenimą atsiduriu taip girdėtoje, bet visgi kažkokioje Turkijoje. Vakarop šiek tiek sužvarbsta vėjelis, užsimetu striukę ir toliau laukiu taip legendomis apipintų, geraširdžių, turkų sunkvežimių vairuotojų. Mano didžiai nuostabai pirmoji sustojusi mašina nebuvo sunkvežimis… bet tiko ir beveik nauja Caravelo su kostiumuotu, stamboku, ir svarbiausia angliškai kalbančiu vairuotoju. Po daugiau nei valandos kelionės sustojome prie pakelės restorano. Esu girdėjęs ir tą reikalą apie turkų vaišingumą. Tiesą sakant, nekantravau jį pajusti. Tačiau vis vien, dėl visa ko, pasakiau vyrukui, jog kuprinėje turiu maisto, palauksiu mašinoje. Nereikėjo. Suvalgau skaniausius savo gyvenime ryžius, šiek tiek pupelių ir pajudam toliau.
18:30(jau Turkijos laiku). Trabzon mieste palieku pirmąjį turkišką automobilį. Tamsu. Miestas. Bet judėti reikia. Tad po truputį žingsniuodamas pagrindine gatve, pasitaikius patogesniam šaligatviui ištiesiu ranką ir jau nebematydamas vairuotojų akių viliuosi, jog kas nors stabtels. Visai netrukus stabteli. Deja, pavažiuojame tik apie 20 km ir net jų užteko pirmapradžiam suvokimui, kodėl turkų vairuotojai taip mielai imasi pavėžėti. Pirmą kartą buvo taip nemalonu staiga pajausti vyro rankas ant savo kojos, būti tapšnojamam ir žnaibomam per žandus ir matyti gėjiškus rankų gestus… Džiaugiausi, kad su juo teko važiuoti tik trumpą atkarpą.
19:00 val. Prieinu sunkvežimių stovėjimo aikštelę ir čia viliuosi susirasti toli vežantį žmogelį. Kągi, tai buvo pirmoji ilgesnė laukimo atkarpa, bet visgi tik atkarpa, kuri baigėsi pyptelėjus kartono atliekas vežančiam vairuotojui. Iš laimės dėdamas į kelnes(nors dar šioje kelionėje patirsiu milijonus kartų arčiau išganymo esančių situacijų) nuskubėjau į sunkvežimį. Iškart supratau, kad su šiuo nuvažiuosi tikrai toli. Dar labiau džiaugiausi, jog bus išnaudotas nakties laikas, juk Kalėdos jau po kelių dienų… Važiuoti “kartoniniame” sunkveimyje buvo visai smagu. Pirma, tai mano pirmasis sunkvežimis asmeninėje autostopo istorijoje. Antra, pamatęs, jog esu kiek pavargęs ir akys jau merkiasi, vairuotojas pasiūlė atsigulti ten, už nugaros, kur yra lova, užklotai - smagumėlis. Vėl pramerkus akis nuostabūs vaizdai plaukia pro šalį: dešinėje jūra, kairėje miesteliai ir šviesos, o priekyje šiedu tarsi susilieja - čia dar milijonai mirguliuojančių švieselių, o čia jau tamsu tamsu ir regis net tuščia. Apie trečią valandą ryto sustojame, nes taip liepė visaregintis takometras(prietaisas vairuotojams kontroliuoti, kad šie nevažiuotų per ilgai be pertraukų). Ta proga vairuotojas nuslenka ant lovos, o aš taisausi ant keleivio sėdynės. Vėl pragaras… neįmanoma užsnūsti tokioje pozicijoje, o dar stingdantis vėjelis pro kiauras duris traukia. Tad sumanau išsikabaroti iš mašiniuko ir truputį pasivaikščioti, prasimankštinti, nes tiek sėdėjimo tikrai ne į naudą nugarėlei. Dar betrypčiodamas pamaniau pamėginti laimę pakelėje. Bet kur tau, naktį, greitkelyje ir dar nuokalnėje… Po poros valandų sąmoningai pradėjau kelti šiokį tokį šurmuliuką ir šlamesį, taip prikeldamas vairuotoją(savanaudis aš). Ir po kelių minučių vėl išgirstu seno variklio gausmą, o prolangą žvelgdamas matau besikeičiančius auštančios Turkijos peizažus.
8:00 val. Pavėžėjęs kelis šimtus kilometrų šis gana malonus vyrukas mane paleidžia pakelėje esančioje stovėjimo aikštelėje. Užmetu akį į čia stovinčius sunkvežimius - visi dar miega… tad einu į tualetą, apsiprausiu, pasikeičiu kai kuriuos rūbus ir vėl viltingai žengiu į aikštelę. O, matau kątik nubudusį turką, vangiai besikrapštantį savo kabinoje. Prieinu prie mašinos, atsidaro langas ir pradedu mikčioti miestų pavadinimus bei skerečiotis rankomis, mėgindamas pasakyti “gal į Stambulą važiuojat? Galiu su jumis?” Panašu, kad susikalbėjom. Tad užsikabaroju į tą kabiną ir tyliai, ramiai atsipučiu…
10:00 val. vairuotojas pamato kulniuojantį policininką. Sustabdo savo milžinišką mašiną, man liepia pereiti sėstis ant lovos, o į kabiną įsikabaroja linksmas policajus. Negalėdamas atsižavėti jų dialogu, išsitraukiu fotoaparatą ir pradedu filmuoti, tuo pačiu įrašydamas ir nuostabius Turkijos teritorijon papuolusius žemės kampelius.
Išlipant mūsų pakeleiviui, vairuotojas atidaro savo „bardačioką”, iš kurio birte byra cigarečių pakeliai, ir keletą jų dosniai įbruka policininkui. Netrukus sustojame dar kartą. Šįkart užkąsti. Trečią kartą esu pavaišinamas vis dar nuostabiais turkiškais patiekalais. Kol valgom, kažkoks vyrukas nuplauna juodą mūsų sunkvežimio snukutį, už tai pasiimdamas kelias varganas liras…
Patiko (3)