Didžioji kelionė

Taigi, palikdamas Kaukazą, besiglaudžiantį prie Juodosios jūros, pagaliau suvokiau, kodėl visgi šioji taip pavadinta. Tatai gi ir labai džiaugiuosi. Tam tereikėjo šešių mėnesių kažkur toli nuo namų, kažkur tarp tokių pačių keistų ir sunkiai suprantamų žmonių.
Simboliškai ir atsisveikinu su jau pamiltąja Gruzija - paneriu į vis dar geliantį ir žiema alsuojantį, juodą smėlį plaunantį jūros vandenį. Lygiai taip, kaip su ja prieš tą trumpą pusmetį pasisveikinau. Kone paukščio giesmelė atvykstant ir išvykstant į savo tolimą kelią. Tik šį kartą ne vienas buvau. Džiaugiausi laisvo žmogaus, Stefan, kompanija. Abu buvome išvadinti šaunuoliais, iš pradžių toli stovėjusio ir kreivai į mus nuogus žvilgčiojančio paplūdymio darbuotojo. O ten daugiau nieko ir nebuvo. Bene maudėmės nesvetingos dykumos prieigose…
Kaip laisvai gazelė jaučiasi, migruodama per Afriką, taip laisvai aš jaučiuosi žingsniuodamas Sakartvelo kraštu.
Gera

Skamba keistai, atrodė keistai, jaučiausi taip pat keistai, kai paaiškėjo, jog turguje pavogiau išmestas bulves…

Iš tiesų, tai pavogiau dar ir išmestą morką, tik ta nuo pykčio išsišiepusi moteriškė šito nepastebėjo. Gerai, kad kažkada buvau bėgikas, o ji turbūt niekada gyvenime nebėgusi. Tad sėdžiu sau laimingas….ir gyvas, ir dar su trim papildomom bulvėm, kurios, maniau ten supus… gal ir vėl suklydau?

Foto čia: “įsivaizduokite įpykusią, dviem maišais nešiną, mane gaudančią ir garsiai rėkiančią močiutę”(neturėjau fotoaparato…)

Kelionės žemėlapis su svarbesnėmis detalėmis ir didesniais įspūdžiais

http://maps.google.lt/maps/ms?msid=216306506021736125651.0004b6e32525310eddfce&msa=0

8:00 val. Matau iš kavinės išeinančias barmenes, pasiėmusios savo daiktus, traukia į mašiną. Penkių valandų laukimas komforto ribas kone susprogdina ir be jokios dvejonės nuskubu prie tų moterų ir paprašau pavėžėti. „Tolka dvadcat km[tik dvidešimt kilometrų]“. Man, aišku, tinka ir tai. Svarbiausia, po perkūnais, pajudėti iš šito sukakoto mirties taško. Jaučiausi tikrai beviltiškai, tad ir dvidešimt kilometrų skambėjo puikiai.

Širdyje pasidarė kažkaip jauku. Čia aplinka taip primena mano lietuviškąją. Net nudžiugau, kad mašinų nėra daug - galiu pasimėgauti šia jaukuma, ramybe. Ramiai judu link Yambol ir stabdau mašinas. Bet kažkas šauna į galvą - apsisuku. Vėl sugrįžtu prie sankryžos, kur buvau paleistas tos paprastos, likimo prispaustos, barmenės ir pradedu žingsniuoti kitu keliu. Vos po kelių minučių sustabdau didžiulę žvyrą vežiojančią mašiną, sėdu į ją ir pradedu malonų pokalbį su vairuotoju. Iš tikrųjų man patinka kalbūs vairuotojai, ypatingai tie, kurie angliškai, rusiškai, ispaniškai ar bent vokiškai kažką pasako. Taigi, su žvyro vežiotoju riedam į žvyro karjerą pasipildyti savo priekabos. Apie dešimtą ją pasiekiam, bet išsigrūdam iš ten tik po ilgos valandos. Tiesa, sveriam apie 44 tonas(gerokai viršijam leidžiamas normas). Todėl kelyje nuolatos žvalgomės policijos, kontaktuojam su kitais kolegomis. Na ir po pusvalandžio pamatau, kaip sunkvežimių vairuotojai išvengia policijos reidų. Prisidėjo gal tik kokių dvidešimt minučių kelio. Verta. Išvengta kelių tūkstančių bauda. Bevežamas per visokiausius šunkelius ir „gerus” kelius patikėjau autostopininkų forumuose rasta informacija apie labai prastos būklės Bulgarijos kelius. Ir nors antrą kartą ten pat tikrai nevažiuočiau, man visai patiko.

14:00 val. Praėjo lygiai dvi paros nuo starto ir įveikta jau beveik pusė kelio, apie pora tūkstančių kilometrų. Palaimintas žvyro vyro užsiimu poziciją „žuvims” į Sofiją gaudyti. Po dešimties minučių jau šiltai sėdžiu juodam Mercedes ir ketinu ramiai nusnausti, nes priekyje apie trys šimtai kilometrų greitkelio, kaip vietiniai sako - vienintelio gero kelio Bulgarijoje.
16:00 val. Išleistas prieš pat Sofiją naiviai keliu ranką po truputį judėdamas miesto link(pagal idėją, turėčiau kažką sustabdyti, kas pervežtų miestą…). Po minutės pajuntu, kad lengviau ranka kyla, ir šiaip striukė laisvesnė. „Nėra fotiko!” Dar turėdamas vilties, kad jis kuprinėje, grįžtu į vietą, kur buvau paleistas, pasitikrinu kuprinę(nėra), ir laukiu, gal netyčia vyras pastebės, kad guli fotoaparatas ir sugrįš. Pralaukiu kiek daugiau nė pusvalandį, pajuntu beprotišką šaltį ir todėl jau pradedu sparčiai eiti…kažkur. Einu, einu, einu…dar vis einu, bet jau nebešviesu. Kiekvienas žingsnis teikia vis daugiau pasvarstymų apie geresnius batus, o kartais pailsėjęs, jau sunkiai galiu vėl atsistoti. Tai, regis, buvo pirmasis kartas, kuomet galvojau, jog keliais einant mažiau skaudėtų nei statant pėdas. Šis, vienas tų pirmųjų kartų, kurių išvis nenori, kad būtų.
20:00 val. Leidžiantis nuo viaduko ir beviltiškai kilnojant ranką, apkabinėtą atšvaitais, pamatau jau beveik neįtikėtiną vaizdą - kažkas sustoja! Maža balta Peugeot mašinytė su maloniais besišypsančiu, jaunu vairuotoju. Ant galinės sėdynės matyti statybinis šalmas, kažkoks juodas krepšys ir daug smulkių daiktų. Įsėdus į mašiną buvo nuostabu. Turbūt, dabar tik vestuvių dieną aplankys geresnis jausmas. Jausdamas tobulą atokvėpį, ramybę ir laimę rusų, bulgarų ir anglų kalbos mišiniu kalbuosi su vairuotoju. Tai vienas iš tų nuostabių, sakyčiau, hipiškos sielos, pasaulį statančių žmonių. Netrukus jis paskambina savo žmonai(kiek suprantu, kiek nujaučiu - nakvosiu pas juos). Baigęs pokalbį jis pakviečia mane važiuoti pas juos: „mums būtų labai malonu turėti tokį svečią, kaip tu. Pabūsi valandą ar pusantros ir jei patiks, galėsi pasilikti nakvynei.”
21:00 val. Keliolika kilometrų už Sofijos, viename iš aukštų aukštų daugiabučių namų, tarpduryje esu sutinkamas nepaprastai gražios moters su kūdikėliu rankose. Netrukus pasirodo ir trimetis drąsuolis, kuris padavęs ranką ir pasakęs vardą vėl nulekia žaisti.
Po minutės gaunu didžiulį šaltą kambarį su didžiule lova. Kol aš apsitvarkau, nusiprausiu, ant stalo atsiranda nuostabi vakarienė. Sulaukiam geriausios mamos draugės ir visi kartu sėdam prie jaukaus stalo, valgom, šnekučiuojamės, šypsomės, kartais pasijuokiam. Paragauju nepakartojamą bulgarų gaminį iš daržovių - liutinicą! Vos ne visą ją suvalgau…
Pasistiprinę smarkiai įdarbinam liežuvius. Dieve, kaip seniai esu sutikęs tokius šaunius žmones, tokią šaunią jauną šeimą! Nuostabu! Jie, šiek tiek paaugus vaikams, visa šeima norėtų leistis į savanorystės nuotykį kur nors toli toli nuo Bulgarijos. Entuziazmas ir laimė trykšte trykšta iš jų veidų. Tikrai žinau, jog jie mieste neužsiliks ir išaugins nuostabias atžalas. Kaip norėčiau juos dar kartą sutikti. Užmiegu nepaprastai ramus ir laimingas.

Lygiai para nuo mano kelionės pradžios. Artėjam prie Stambulo, o venose kaupiasi adrenalinas ir jaudulys vėl po truputį ima purtyti galūnes. Stambulas - penkiolikos milijonų gyventojų miestas, pločio beveik kaip nuo Vilniaus iki Kauno. O aš nė neįsivaizduoju, kur šis mielas turkas mane paleis. Mintyse meldžiu, kad tik tai būtų už sąsiaurio, jau Europoje, tuomet jau ir pėstute būtų įmanoma iki kito ryto tą miestą palikt… Deja, esu paleidžiamas dar priemiestyje. Atsisveikinu su beveik šešis šimtus kilometrų mestelėjusiu vairuotoju ir išvirtęs iš kabinos, užsimetęs kuprinę ir lysimas lietučio, pradedu dairytis bene neįmanomo - kas važiuoja iš Stambulo… jau po kelių minučių sėdžiu kitame sunkvežimyje, tiesa, taip ir nesupratęs, kur jis važiuoja. Dar nespėjus įsitaisyti, žiūriu, jis jau suka nuo pagrindinio kelio link jūrų uosto… o dieve. Prasideda nevilties akimirkos. Lietus vis stiprėja, mes vis tolstam nuo kelio į namus. Pamatau kelių mokesčių punktą ir nedvejodamas surinku vairuotojui „stop” - tai vienintelė vieta, kur dar įmanoma kažką sustabdyti. Pila lietus, todėl, išsitraukiu ale kuprinės apsaugą nuo vandens ir mėginu pereiti į kitą gatvės pusę. Pirmas įspūdis - „neįmanoma…” Mašinos lekia viena po kitos, mat kažkokia sistema leidžia jiem nesustoti prie tų mokėjimo aparatų, kiekviena juosta atitverta betonine pertvara, pakankamai aukšta, kad jos neperliptum mirtinai nesusipurvinęs. Tikrai neturėdamas jokio kito pasirinkimo pradedu mirtiną žygį per kokių dešimties juostų pločio gatvę(ji taip išplatėja dėl mokėjimo būdelių). Akimirkomis tikrai jaučiau labai rizikuojantis, kai po dalelės sekundės už nugaros nesveiku greičiu prašvilpdavo mašinos… Įveikęs mirties ruožą ir dar po jo likęs gyvas ir sveikas šiek tiek pažingsniuoju eismo kryptimi ir beviltišku judesiu, kone verkdamas, vis dar pilant lietui, iškeliu ranką ir vėl viliuosi sulaukti išganymo.
Tai, kas nutiko vėliau, įvardinčiau kaip vienu iš didesnių stebuklų, aplankiusių mano paprastą gyvenimą. Turbūt nepraslinkus nė dešimčiai minučių prie pat kojų sustoją naujutėlis baltas BMW su besišypsančiu, jaunu vairuotoju. Šiek tiek nudžiugęs įsirioglinu į odinį saloną, mašina pajuda, o mes mėginam komunikuoti. Susikalbėję tiek, kad jis suprato, jog važiuoju gerokai toliau nei Stambulas, o aš supratęs, kad jis niekur iš šio miesto nevažiuoja, po keliolikos minučių, jau vėl ant pagrindinio kelio, susirandam TIR Parking ir ten šis gelbėtojas mane paleidžia. Bet prieš išsikrapštant iš to šilto, jaukaus ir išganingo BMW vairuotojas, ištraukęs piniginę, iškrato visus turimus grynuosius(eurus) ir įbruka man į ranką: „autobus, autobus”.
15:00 val. Tam nelaimingam Stambule pradedu paieškas vairuotojų, vežiuojančių bent jau į kitą miesto pusę. Praeina valanda. Praeina kita. Praeina trečia. Lauke jau temsta, tad sėdėdamas kavinėje-restorane, galiu nesunkiai matyti atvažiuojančias mašinas. Aikštelė vis pilnėja sunkvežimiais, greitai jau visi čia esantys žino, kad man reikia į Bulgariją. Kiekvienas naujas vairuotojas užklumpamas su tuo klausimu, man pačiam jau gestikuliuoti beveik nebetenka. Ir visgi nepaisant visos tos gausos vairuotojų, riedančių iki Edirne miesto Graikijos, Turkijos ir Bulgarijos pasienyje, neatsiranda. Grįžtant nuo pagrindinės gatvės po nesėkmingo autostopo mėginimo akys pagauna ukrainietiškus numerius ant vieno iš sunkvežimių. Jėėėga! Greitu žingsniu nušlepsiu į restoraną ir šaukiu: „jest ukrainec? Iz Ukraina jest vaditel?” Netrukus prie kasos surandu vyruką, puikiai šnekantį rusiškai(jau buvau pasiilgęs to jausmo, kai susikalbėti įmanoma ir žodžiais). Netrukus išsiaiškinu, jog jis rusas, dirbantis Ukrainoj ir nekenčia šito darbo, ir dar turkų labai nekenčia, nes jie nevėkšlos vairuotojai ir visur be reikalo pypsina ir šiaip užknisa… Esu pavaišinamas dar vienais pietumis, na gal jau vakariene. Pastato tas rusas. Beje jis gana jaunas, regis, trisdešimt ketverių. Ir, tiesa, jis nevažiuoja link Bulgarijos. Tad pavalgęs vėl išjudu į aikštelę. O ji jau pilnut pilnutėlė, atrodo, daugiau nė viena mašina netilptų, bet jų vis daugėja! Pereinu per visą aikštelę, deja, vairuotojų randu nedaug, o ir tie rastieji - nenaudingi… vėl grįžtu į restoraną. O! Atsirado turkas į pasienį važiuojantis apie vienuoliktą vakaro. Hm, dabar puse aštuntos. Na, neturiu pasirinkimo ir jam pasiūlius pasidedu daiktus į jo mašiną.
21:00 val. įsėdu į to ruso sunkvežimį, pasakė, galįs pavežti iki sienos. Bet dar po vienos valandos. Pasimėgavęs puikia trance muzika jo mašinoje, išvadintas vaiku ir mažai turinčiu proto bei išklausęs keiksmų apie turkų vairuotojus ir apskritai vairuotojo darbą lengviau atsipučiu, nes regis šiąnakt tikrai pasieksiu Bulgarijos sieną. O braliuk, iki jos dar visai toli. Važiuojam ilgai, iš dangaus pila kaip iš gaisrininko šlangos, valytuvai čia nebereikalingi, vanduo pats greičiau nubėga nei yra nuvalomas, miegas pradeda spausti pakaušį, vėliau smilkinius, o užmigti sėdint nebuvo įmanoma.
2:00 nakties. Taip ir nesupratau, ar tam rusui čia pakeliui buvo, ar jis tik mane pavėžėjo, bet tikrai palengvėjo, nes aš jau uodžiu Bulgariją. Rusas prisiparkuoja ir užgęsta, o aš nukulniuoju į parduotuvę, gal koks žemėlapis bus. Aišku, aš jo nepirkčiau, tik pažiūrėčiau. Kažką randu, sumanau nusifotkint, turkai keistai pažiūri, bet nieko nesako. Žvilgsniu dar kartą sutinku mane pavėžėjusį rusą ir iš jo akių išskaitau jau girdėtus žodžius: „nu, nesuprantu, ką tu čia darai[ir keli keiksmai]“. Po pusvalandžio prieinu pasienį. Po velniais, niekaip nesuprantu, kur man čia eit… einu į vieną pusę - čia sunkvežimiam, einu į kitą - kažkoks pasienietis [aš negirdžiu] iš būdelės skerečiojasi rankomis ir kažką šaukia. Supratau, kad ne ten einu. Trečias kartas nemelavo - radau išėjimą iš Turkijos… Išeit išėjau, bet į kitą šalį įeit irgi ne taip lengva - gavęs krūvą klausimų galiausiai atsiduriu muitinėje. Vidurnaktis, pėsčiomis sieną kertantis vaikinukas, žalia, beveik kariška kuprinė, iš Turkijos - puiki žuvytė paieškoti kažko netinkamo. Iškraustė viską: nuo smirdančių kojinių ir triusikų iki tarkuotų burokėlių… bet lopai kišenes pamiršo! O ten daug šlamšto turėjau, bet, žinoma, nieko nelegalaus.
3:00 val. Pagaliau Bulgarijoje. Vėl pirmasis taikinys - išganingoji sunkvežimių stovėjimo aikštelė. Vuuu huu! Pamatau latviškus numerius. Toliau dar stovi kelios alternatyvos: olandai, lenkų, rumunų… Slankiodamas prastumiu kažkiek laiko. Pagaliau nubunda tas latvis, prieinu ir sakai: „zdrastvujte, mozhna svami echat?[sveiki, galima su jumis važiuoti?]” dar pasitikslinu, ar jis važiuoja į Latviją. Taip. Tada sekas trumpas dialogas, kuris baigiasi „ne”. Damn… Nesugebėjau, jo įtikint, kad nebūsiu rakštis ir tikrai nesimaišysiu. Toliau jokio veiksmo, einu į vienintelę šiltą vietą - prirūkytą kavinę. Ten įsitaisau ir stebimas barmenių bei kelių vairuotojų mėginu nusnūsti. Atrodo, jog sekundės minutėmis virto, o galva padidėjo iki Bratz proporcijų… Rytuose kylant žarai išlendu laukan ir vėl ieškau „gyvųjų”. Pradeda snigti neįtikėtinai didelėm ir gražiom snaigėm. Deja, šilumos jos mažai suteikia… Apsirengiu visus turimus drabužius: keturias kelnes, porą marškinėlių, du megztinius.

Gruodžio 18-osios vakaras, per gmail.com kalbuosi su broliu apie atostogas:
Aš: turėsiu apie mėnesį laisvo laiko, reikia sugalvot ką veikt
Linas: gal atvažiuosi namo?
Aš: neee, neturiu tiek pinigų… galvoju čia vietoj pakeliaut.
Bet pala! Į galvą šmėstelėjo neįtikėtina mintis: „ar tikrai man reiktų daug pinigų? Kiek dar iki Kalėdų? O, savaitė. Spėsiu.”
Tą vakarą per porą minučių padariau tvirtą ir nenugalimą sprendimą - padaryti smagią Kalėdų staigmeną savo šeimai.
Po kelių minučių atsidarau žemėlapį, autostopininkų forumus ir pradedu rašytis kiekvieną svarbesnį dalykėlį ant popieriaus, išnagrinėju, kokias šalis, ir kaip teks įveikti ir… ir naktį beveik nemiegu. Iki pat ryto adrenalinas mušė per visą kūną, tuo pačiu drebėjo kojos ir rankos, o nuo veido nė sekundei nedingo šypsena.
Gruodžio 19-osios rytas. Pakylu su pirmu Saulės spinduliu ir puolu kruopščiai rinktis ir krautis reikalingiausius daiktus - nenoriu ant savo varganos nugaros tempti nė vieno nereikalingo kilogramo. Kalėdų stalui dar įmetu porą maišelių tik prieš kelias dienas skintų mandarinų, iš kurių kelionės gale, deja, liko tik vienas.
13:00 val. Užsimetu ant pečių žaliąją kuprinę, atsisveikinu su EVS kolega Raimundu ir patraukiu į… Lietuvą(stengiuosi per daug negalvoti apie tuos 4200 laukiančius kilometrus). Po valandos, dar net nepriėjus miesto krašto ir geriausių stabdymo vietų(nors čia gi visur sustoja), sustoja dar gamykla kvepiantis juodas Mercedes ir jaunas draugiškas vairuotojas maloniu balsu „praneša”, jog su pirmais 150 km susidorota. Paleistas kurortinio, pusiau dirbtino ir doleriais iškloto miesto viduryje, besidžiaugdamas gera pradžia, pėdinu link Turkijos sienos. Staiga prišoka pusamžis gruzinas ir išsiklausinėjęs, kur važiuoju, pasako, kad greit čia važiuos maršutka(čia taip vadinami autobusiukai) ir nužingsniuoja į parduotuvę. Grįždamas mato: aš stoviu su ištiesta ranka, o netoliese sustoja maršutka, važiuojanti į Turkijos pasienį. Nesuprasdamas, gal net negalvodamas, ką aš čia darau jis balsiai aiškina, kad man reikia važiuoti su šita mašina, tuo tarpu aš jam sakau, jog aš keliauju be pinigų(žinoma, aš jų turiu, kažkiek), stabdau mašinas. To jo galva nesugebėjo priimti. Vyras įkiša man į rankas kažkiek centų ir nustumia link autobusiuko. Taigi, 14 km įveikiu nelabai sąžiningu autostopu, bet vis dar neišleidęs nė vieno savo cento.
17:00 val. Gaunu kelis štampus į savo pasą ir netrukus pirmą kartą per savo trumpą gyvenimą atsiduriu taip girdėtoje, bet visgi kažkokioje Turkijoje. Vakarop šiek tiek sužvarbsta vėjelis, užsimetu striukę ir toliau laukiu taip legendomis apipintų, geraširdžių, turkų sunkvežimių vairuotojų. Mano didžiai nuostabai pirmoji sustojusi mašina nebuvo sunkvežimis… bet tiko ir beveik nauja Caravelo su kostiumuotu, stamboku, ir svarbiausia angliškai kalbančiu vairuotoju. Po daugiau nei valandos kelionės sustojome prie pakelės restorano. Esu girdėjęs ir tą reikalą apie turkų vaišingumą. Tiesą sakant, nekantravau jį pajusti. Tačiau vis vien, dėl visa ko, pasakiau vyrukui, jog kuprinėje turiu maisto, palauksiu mašinoje. Nereikėjo. Suvalgau skaniausius savo gyvenime ryžius, šiek tiek pupelių ir pajudam toliau.
18:30(jau Turkijos laiku). Trabzon mieste palieku pirmąjį turkišką automobilį. Tamsu. Miestas. Bet judėti reikia. Tad po truputį žingsniuodamas pagrindine gatve, pasitaikius patogesniam šaligatviui ištiesiu ranką ir jau nebematydamas vairuotojų akių viliuosi, jog kas nors stabtels. Visai netrukus stabteli. Deja, pavažiuojame tik apie 20 km ir net jų užteko pirmapradžiam suvokimui, kodėl turkų vairuotojai taip mielai imasi pavėžėti. Pirmą kartą buvo taip nemalonu staiga pajausti vyro rankas ant savo kojos, būti tapšnojamam ir žnaibomam per žandus ir matyti gėjiškus rankų gestus… Džiaugiausi, kad su juo teko važiuoti tik trumpą atkarpą.
19:00 val. Prieinu sunkvežimių stovėjimo aikštelę ir čia viliuosi susirasti toli vežantį žmogelį. Kągi, tai buvo pirmoji ilgesnė laukimo atkarpa, bet visgi tik atkarpa, kuri baigėsi pyptelėjus kartono atliekas vežančiam vairuotojui. Iš laimės dėdamas į kelnes(nors dar šioje kelionėje patirsiu milijonus kartų arčiau išganymo esančių situacijų) nuskubėjau į sunkvežimį. Iškart supratau, kad su šiuo nuvažiuosi tikrai toli. Dar labiau džiaugiausi, jog bus išnaudotas nakties laikas, juk Kalėdos jau po kelių dienų… Važiuoti “kartoniniame” sunkveimyje buvo visai smagu. Pirma, tai mano pirmasis sunkvežimis asmeninėje autostopo istorijoje. Antra, pamatęs, jog esu kiek pavargęs ir akys jau merkiasi, vairuotojas pasiūlė atsigulti ten, už nugaros, kur yra lova, užklotai - smagumėlis. Vėl pramerkus akis nuostabūs vaizdai plaukia pro šalį: dešinėje jūra, kairėje miesteliai ir šviesos, o priekyje šiedu tarsi susilieja - čia dar milijonai mirguliuojančių švieselių, o čia jau tamsu tamsu ir regis net tuščia. Apie trečią valandą ryto sustojame, nes taip liepė visaregintis takometras(prietaisas vairuotojams kontroliuoti, kad šie nevažiuotų per ilgai be pertraukų). Ta proga vairuotojas nuslenka ant lovos, o aš taisausi ant keleivio sėdynės. Vėl pragaras… neįmanoma užsnūsti tokioje pozicijoje, o dar stingdantis vėjelis pro kiauras duris traukia. Tad sumanau išsikabaroti iš mašiniuko ir truputį pasivaikščioti, prasimankštinti, nes tiek sėdėjimo tikrai ne į naudą nugarėlei. Dar betrypčiodamas pamaniau pamėginti laimę pakelėje. Bet kur tau, naktį, greitkelyje ir dar nuokalnėje… Po poros valandų sąmoningai pradėjau kelti šiokį tokį šurmuliuką ir šlamesį, taip prikeldamas vairuotoją(savanaudis aš). Ir po kelių minučių vėl išgirstu seno variklio gausmą, o prolangą žvelgdamas matau besikeičiančius auštančios Turkijos peizažus.
8:00 val. Pavėžėjęs kelis šimtus kilometrų šis gana malonus vyrukas mane paleidžia pakelėje esančioje stovėjimo aikštelėje. Užmetu akį į čia stovinčius sunkvežimius - visi dar miega… tad einu į tualetą, apsiprausiu, pasikeičiu kai kuriuos rūbus ir vėl viltingai žengiu į aikštelę. O, matau kątik nubudusį turką, vangiai besikrapštantį savo kabinoje. Prieinu prie mašinos, atsidaro langas ir pradedu mikčioti miestų pavadinimus bei skerečiotis rankomis, mėgindamas pasakyti “gal į Stambulą važiuojat? Galiu su jumis?” Panašu, kad susikalbėjom. Tad užsikabaroju į tą kabiną ir tyliai, ramiai atsipučiu…
10:00 val. vairuotojas pamato kulniuojantį policininką. Sustabdo savo milžinišką mašiną, man liepia pereiti sėstis ant lovos, o į kabiną įsikabaroja linksmas policajus. Negalėdamas atsižavėti jų dialogu, išsitraukiu fotoaparatą ir pradedu filmuoti, tuo pačiu įrašydamas ir nuostabius Turkijos teritorijon papuolusius žemės kampelius.
Išlipant mūsų pakeleiviui, vairuotojas atidaro savo „bardačioką”, iš kurio birte byra cigarečių pakeliai, ir keletą jų dosniai įbruka policininkui. Netrukus sustojame dar kartą. Šįkart užkąsti. Trečią kartą esu pavaišinamas vis dar nuostabiais turkiškais patiekalais. Kol valgom, kažkoks vyrukas nuplauna juodą mūsų sunkvežimio snukutį, už tai pasiimdamas kelias varganas liras…

Spontaniškumas, laisvė, ryžtas…sveiko proto trūkumas. Šįvakar ši šauni, šventa komanda pagaliau manyje nugalėjo.
Netikėtai į galvą šokteli tokia nuostabi mintis, spontaniška idėja, nuo kurios vien tik įsivaizduojamo išsipildymo, apima jaudulys, ne silpnesnis nei per pirmąjį bučinį, nejučiomis įsismagina virpėjusios rankos ir kojos, o po minutės norisi šokinėti iš laimės. Lažinuosi, jog visi yra patyrę, jei ne tą patį jausmą, tuomet bent panašų. Ir daugumai tuo jausmu,deja, viskas pasibaigdavo, nes pašokinėjus iš laimės, pasimėgavus ta nekalta euforija, imi detaliau narstyti savo šaunią idėją. Ir kuo ilgiau mąstai apie jos detales, kuo daugiau neaiškumų stengiesi išnarplioti, tuo sparčiau jaudulys, idėjos kietumas ir realumas nyksta. Galiausiai supranti, jog dabar - tai neįmanoma. Tačiau išlieki laimingas, nes mintyse save nuramini:”ateis atostogos ir aš tai padarysiu!” Pagaliau taip ilgai keliavusios ateina atostogos. Ateina, o dažnas tuomet jau būna pamiršęs savo neįtikėtiną planą. Kai kas nepamiršo, vis ją kurstė, puoselėjo, ir pavertė realybe. Bet didžioji dalis turbūt jau seniai nustojo degti ta, taip jaudinusia, pilnatvę nešusia idėja. O ir darbų per atėjusias atostogas prisikaupė. Ir mintyse save gelbsti - „kitą kartą tikrai tai padarysiu, dabar dar nebuvau pasiruošęs.” Manau, tai visai normalu, natūralu. Juk tikrai neeiliniai darbai ar žygiai reikalauja neeilinio pasirengimo.
Tik ne man! Ir tik ne šį kartą!
Ir vėl, jau nebesuskaičiuojamą kartą šiais metais, išsipildo(o gal išpildau?) svajonė. Jau ilgai, tikrai ilgai, svajojau taip spontaniškai, per parą nuo idėjos gimimo pasinerti į didžiulį nuotykį, į grėsmingą iššūkį, į jaudinančią nežinomybę. Ir štai, gal Kalėdų stebuklo dėka, eilinę gruodžio 19-ąją, leisiu sau tai, ko iki šiol dar nė karto nesu leidęs - nesvarbu, ar tai buvo logika, ar aplinkybės, baimė, vaikiškumas ar dar kuris kitas žmogiškas pasiteisinimas. Šįkart nė vienas jų nei atskirai, nei visi kartu, nėra stipresni už „Kalėdų savaitės” komandą: spontaniškumą, laisvę, ryžtą ir protingą beprotybę.
Rytoj pasineriu į beprotybę ir, jei kartais išlįsčiau iš jos gyvas, tikrai leisiu jums tai sužinoti. Kol kas tiek. Detales kol kas žinau tik aš vienas ir iki Kalėdų jų niekas nesužinos, nes malonius siurprizus žmonės mėgsta :)
Avansu: ramių, jaukių, šeimyniškų ir kūrybiškų jums Didžiųjų Švenčių!

Įžengęs į kupė širdyje apsidžiaugiau: Raimundas liko kitame kambaryje, kaip aš maniau, būsiu tik aš vienas. Bet netrukus čia pasirodė pora su mažu vaikeliu. Abu jie, vyras ir moteris, buvo 34-38 metų. O vaikutis, kartais kiek neramus, tačiau labai mielas vienerių metų žmogeliukas. Pripažinsiu, tai buvo pirmasis per du čia praleistus mėnesius matytas toks mielas ir švelnus elgesys tarp vietos žmonių šeimos narių. Moteris, tarsi niekuomet gyvenime nebuvo netekusi kantrybės, visą naktį besąlygiškai rūpinosi, kalbino, ramino vaiką. Veide visuomet žaidė šypsena ir lakstė gyvos mėlsvos akys. Vyras - jis atrodė kaip tikras vyras. Kiekvieną akimirką, kol moteris rūpinosi vaiku, jis rūpinosi ja. Kaip ji besąlygiškai aukojosi vaikui, taip jis besąlygiškai aukojosi jai. Per visą kelionės laiką nė kartelio nenugirdau pakelto tono, nė viename veide neįžvelgiau kylančio pykčio ar persipildančios kantrybės taurės. Tai buvo tyras vakaras, tyra, taiki ir jauki naktis.

Laikas čia nepagaunamas…ir negaudomas. Žinojau, kad ir šį kartą savanorių mokymų grupė susigyvens, susidirbs ir taps viena jaukia, miela komanda. Nors pirmas įspūdis žadėjo labiau formalų ir paviršutinišką vienas kito pažinimą, nei artimą ir šiltą, visvien širdyje didžiuliame krėsle sėdėjo ir atsipūtusi kakavą gurkšnojo ramybė.
Ir ši ramybė ne iš kelmo spirta. Ji jau amžius žinojo, suprato tai, ką aš, daugumos nuomone, gudrus vaikis, išgliaudžiau tik po kurio laiko. Mes, savo namus kažkur Europoje palikę jaunuoliai, į gyvenimą besiveržiantys žmonės, besidalinantys savo didžiausiais turtais su mažiausiai pažįstamais. Mes juk tokie panašūs, mums juk taip paprasta suprasti kits kitą, tad kaipgi mes galime netapti viena didele keistokų sielų nešiotojų šeima kol kas dar mažai mums pažįstamame ir kartais visai nesuprantamame Kaukazo krašte? Kiekvienas, atmetęs priklausomybę šitai paprastų keistuolių šeimai, lieka vienas. O tokių stiprių ir ryžtingų - tikrai nedaug. Nebent kuriam iš jų labai lengva palikus izoliuotą, saugią ir pažįstamą savo aplinką ir atsidūrus kažkur labai toli, iš kur pėsčiomis vargu ar bepareitum, svetima ir niekad negirdėta kalba sėti tą pasitikėjimo ir pagarbos sėklą, kuri vėliau(tikėkimės kuo greičiau) išaugins naują ir patogią saugumo erdvę, kurioje po ilgo ilgo laiko ir vėl galėsi kalbėti ir būti suprastas, prašyti ir būti paremtas, veikti ir būti padrąsintas. Tikrai nemanau, kad tokių žmonių daug.
Kas privertė mano prisnūdusį protą išgliaudyti tokią mintį?
Į Signagį, miestelį, kur vyko mokymai, pirmieji atvykom mes su Raimundu bei keli rumunai, savanoriaujantys Azerbaidžane. Po pusvalandžio kartu vaikščiojomės po, man gražiausią, šios šalies miestelį(galbūt, kad kažkiek priminė Europą, o gal, kad visai nebuvo šiukšlių gatvėse…) Dar po pusvalandžio visi jau sėdėjome restorane ir dalinomės nepakartojamą nacionalinės virtuvės šedevrą - chačepūrį. Mokymuose, per kiekvieną valgį susėsdavome vis su kitais, tačiau šurmulys valgomajame nė trupučio nesumažėdavo. Kiekvieną užduotį atlikdavome vis kitoje komandoje, tačiau vienas kito supratimas ir darbo sklandumas tik augo. Galiausiai, visi kūrėme bendrus kelionių planus ir dalinomės pakvietimais ir pasiūlymais kartu atšvęsti Kalėdas, palydėti senuosius ir sutikti naujuosius metus.
To nepatyrus savu kailiu, neišgyvenus pasitikėjimo pagrįsto tik nuojauta ir minimaliu žinojimu, galbūt sunku visa tai suprasti. Tikiu. Todėl linkiu patiems kviesti žmonių ratus bendrai veiklai, o jei esate pakviesti - jungtis. Jei ne, kaipgi kitaip šį jausmą suprasti, atnaujinti.

Po savaitės su tokiais žmonėmis, tokioje puikioje erdvėje, vėl praradau tikėjimą karais, konfliktais, nors to vaisiai čia pat, antai už ano namo, už anos kalvos, visur čia, kur mes dabar gyvenam…

Pažymiu, kad diskusija(kova) vyko daugeliui išgėrus nemažą kiekį vyno ir alaus.
Po įspūdingos tradicinės vakarienės, daugybės tostų, kalbų, niekas nė namanė keliauti į lovą, visiems norėjosi dar šiek tiek pabūti kartu. Tačiau ką veikti? Susėdę į gana nemažą ratelį kelias minutes visi tyliai mastėme, kągi čia bendrai padarius. Butelis. Turbūt dėl to, kad nebuvo geresnės minties, ar mes tiesiog nenorėjome kažko veikti, šis pasiūlymas tiko. Tik minutei… Žaidėme “klausimas ar veiksmas” ir per visą tą vakarą, mielasis buteliukas tebuvo pasuktas tą vienintelį kartą. Pirmasis klausimas ir reakcijos į jį visus nunešė ten, kur mes ir turėjome būti, nieko nenorėdami žaisti - į pokalbį Įsiliepsnojo vargana diskusija, kuri labiau priminė ginčą, kartais beprasmį puolimą ir provokaciją. Visi mes tebuvome klausytojai. Puolėjas - Stanislaw, puolamasis - Giorgi, tapęs visos šalies vyrų atstovu.
Taip jau yra, kad šioje šalyje dažnai pamatysi moteris dirbančias daugiau už vyrus. Atvykėliams tas įvaizdis neįtikėtinai stiprus, nes gatvėje ant suoliuko labai retai pamatysi grupelę moteriškių, linksmai besišnekučiuojančių, gurkšnojančių alų ir traukiančių dūmą. O štai kartais visai nekuklias vyrų delegacijas gerą dieną galima rasti beveik kiekvienoje gatvėje(yra ir daug kitų pavyzdžių). Tad šiek tiek paskystinęs savo kraują, Staszek įgavo pakankamai drąsos dėl šių ir panašių dalykų užsipulti gana didelį vietinį vaikinuką Giorgi tarsi šis būtų kaltas dėl visų neteisybių, esančių šalyje. Viskas atrodė maždaug taip: Staszek gana garsiai užduoda klausimą, pakankamai kandų, o Georgi, kad būtų lengviau suprasti atsakymą, po truputį pradeda pasakoti, aiškinti kasdienį jų gyvenimą, duoti pavyzdžių. Staszek, nesulaukęs pasakos vidurio, viską nutraukia ir dar kartą klausia to paties arba kažko dar nesmagesnio, gal net įžeidžiančio. Georgi jau garsiau vėl mėgina kantriai ir nuosekliai viską paaiškinti…
Sėdėti ir klausyti(įsiterpti nebuvo įmanoma) iš pradžių buvo visai smagu, tie klausimai šia tema visiems buvo įdomūs ir aktualūs, tačiau ilgainiui, kuomet klausimai darėsi vis labiau provokuojantys ir kuomet visi pastebėjome, jog diskusija nė kiek nejuda į priekį, tik sukasi apie tą patį sutręšusį pagalį, po truputį išsidalinome į mažesnes pokalbių grupeles. Jiedu liko atskirai ir jau po kokių dešimties minučių ten stojo tyla. Keliom akimirkom. Po to į diskusiją, prie Giorgi ir Stanislaw prisijungė dar kelios lenkaitės, mėginusios toje patalpoje, tamsią naktį, vyno puspilnėmis galvomis ginti moterų teises šioje šalyje. Nežinau, kuom viskas pasibaigė. Mačiau tik, kad visi buvo sveiki ir gyvi.
Šis vakaras ilgam įstrigo mano jaunoj galvelėj. Pirmiausia, dar kartą įsitikinau, jog alkoholis kraujyje diskutuoti tikrai nepadeda. Antra, Giorgi mano akyse dar kartą pakėlė visą savo šalį, jos vyriją. Nepaslaptis, kad Kaukazo žmonėse emocionalūs, karšti ir greitai netenkantys kantrybės. Giorgi tą vakarą atrodė kaip tikras Kaukazo vyras: tvirtos laikysenos, aukšto balso, karštų akių, bet nė sykio neprarado kontrolės, nė sykio nešūktelėjo, nepaliko diskusijos. Išbuvo, garbingai atstovėjo, gynė savo šalies vyrus visą vakarą.

O kokia iš tikrųjų moterų padėtis čia, koks santykis tarp vyro ir moters, manau, man dar per anksti pasakoti. Du mėnesiai nėra tas laiko kiekis, per kurį galėčiau pažinti tokį subtilų, kultūroje persismelkusį dalyką. Sakyčiau čia tiktų “ne viskas auksas, kas auksu žiba ir ne viskas šūdas, kas juo atsiduoda”.

Ir toliau mane lydi išgyvenimai, apie kuriuos dar prieš mėnesį net nesapnavau. Nuo pirmos kelionės kupė iki nepakartojamų šokių pabėgėlių mokykloje - savaitgalis buvo labai turtingas ir eilinį kartą Pasaulis parodė, kokia maža kempinėlė tėra žmogus. Ir šį jausmą pajusti gera.
Šiek tiek liūdna, jog negalėjau išsitraukti savo ištikimojo sąsiuvinio ir pradėti rašyti jau tenai, keturių vietų kupė, kuriame be mūsų dviejų sėdėjo ir vaiką ramino pusamžė moteris bei nuilsęs gulėjo kitas jos vaikas. Tikrai, sename, vienodų spalvų, apsitrynusių grindų, rankenų ir pajuodusių kampų vagone, sėdint viršutiniame gulte, po blankią šviesą atiduoti mėginančiomis lempomis, dvelkiant kvapui, kurį pajausti galima tik traukiniuose, apačioje verkiant vaikui… - tai ta atmosfera, kur mintys pačios liete liejasi į popieriaus lapą, jei tik joms leidi. Jei… Tačiau nusprendžiau netrukdomai pasimėgauti tų kelių akimirkų žavesiu, pasimėgauti tuo šventu pirmojo karto jausmu. Juk kuo toliau, tuo mano pirmųjų kartų vis rečiau būna. Tačiau tuo labiau aš juos myliu. Sąsiuvinis liko kur buvęs, o aš, patogiai išsitiesęs ant nugaros, pro langą mojant mėnesienai, mėgavausi pirmuoju savo gyvenime kupė.
Dar tamsoje, apie 7 valandą ryto, pasiekėm sostinę. Kadangi dar nedirbo jokia kavinė, bastėmės po stoties rajoną. Šalia esančiame turguje matėm dalykų, kokių mūsų akys nei filmuose, nei siaubo knygose nėra regėjusios. Ten ilgai ir neužsibuvom. Iki 14 val. kuomet prasideda “Kultūrinis kokteilis” pabėgelių mokykloje, turėjome dar nemaža laiko, tad su Raimundu išsiskyrėme ir patraukėm savais keliais.
Važiuodamas link mokyklos patikėjau, kad čia, sostinėja, gyvena apie 1,5 milijono žmonių. Pamačiau miestą iš priešingos pusės nei pirmąjį kartą. Ir iš čia jis atrodė netgi žaviau. Stovėdamas ant kalno, galėjau skaityti kone visą miestą, isižiūrėti beveik kiekvieną namą, net ir mažiausią lūšnelę. Deja, tobulai žvarbus oras neleido tuo mėgautis per ilgai, todėl, atlikdamas kiek įmanoma daugiau judėsių, nupėdinau ieškoti mokyklos. Radau greit, veikiau, mane iki jos atvedė kaip visada paslaugūs vietos žmonės.
Dėl savo ankstyvesnio atvykimo turėjau galimybę ankščiau už visus pamatyti ir likti apstulbintas tų vaikų stropumu, aktyvumu ir motyvacija. Kol aš, turėdamas daug kartų daugiau pinigų, turėdamas daug kartų daugiau galimybių ir daug kartų daugiau žmonių, kurie mane paskatintų, daugiau kaip 5 metus svajoju išmokti šokti, jie, neturėdami pinigų maišų, neturėdami galimybių lankyti šokių mokyklas, neturėdami krūvos juos padrąsinančių žmonių ir dar būdami gerokai už mane jaunesni, savo kūnus valdė neįtikėtinai grakščiai, degė aistra šokiui ir mėgavaso šia akimirka. Ir, beje, visi jie netekę savo tikrųjų namų, išgyvenę ir matę tai, ko daugelis mūsų tikrai niekada nepatirs.
Pamačiusi, kad turiu fotoaparatą, viena mergaitė (su mums visai nebūdinga drąsa, pasitikėjimu) paprašė pafotografuoti. Tą vakarą nepadariau nė vienos nuotraukos. Su ja apėjome pabėgelių kvartalą, fotografavo beveik kiekviename žingsnyje, tačiau ne betką - po kiekvienos nuotraukos ji aiškiai žinojo kur eis ir ką fotografuos toliau. Jai apie 12 metų.
“Kultūrinis kokteilis” - nelabai vykęs, europietiško stiliaus, pristatomasis renginys. Savanoriai iš keleto šalių supažindino su savo gimtinėmis. Tačiau ant kiekvieno staliuko šviečiantys monitoriai, vėliavos ir plakatai, pasipuošę prezentatoriai - visa tai labiau priminė kažkokią nuobodžią, neįdomią ir iš reikalo padarytą parodą Briuselio parodų centre. Vaikams, atrodo, patiko tik maistas ir kai kurie šokiai-žaidimai. Viską išgelbėjo dingusi elektra. Po minutės uždegtos žvakės ir į ratelius susibūrę žmonęs visam vakarui suteikė romantikos, ramybės, artumo.
Ar po valandos, ar po dviejų, vėl įsižiebus Edisono naujovei, prasidėjo talentų pasirodymas. Ankščiau aprašyti įspūdžiai tik dar labiau sustiprėjo. Ėmė atrodyti, jog šokis, jau yra šių vaikų kraujyje, visų! O labiausiai džiugino, jog visi visi dalyvavę, nepaisant savo individualios programos, mokėjo ir pašoko pagal liaudies muziką. Tą akimirką norėjau būti kartvelu ir kad mano tautinis šokis būti toks, kaip jų.

Kitą rytą, pernakvojęs pas kitus savanorius, dirbančius toje mokykloje, sužinojau, kad ne tik man tie vaikai papurtė galvą - lietuvė, vokietė ir pora savanorių iš Lenkijos tą pačią naktį nusprendė kartu su jais statyti miuziklą.
„Geltonų plytų kelias”.

Video su vaikučių talentais :)
http://www.youtube.com/watch?v=uNOSW389MU4&feature=channel_video_title